Dvasios Ið Amþiø Senø
Per pelkes ir medžiø
Ilgus eëlius
Per vakaro miglà
Lydimi kauksmo vilkø
Joja raiteliai
I praeities sugrážæ
Neleisdami pelkiø
Juodø vandenø
Lengvi tarsi rûkas
Vaiduokliai kariø
Beprasmikai slenka á tolá
Neaikios dejonës
Sutemø tyloje
Sako apie neramias jø klajones
Neramios sielos
Vir pelkiø tamsiø
Paëmusiø kûnus jø jaunus
Ieko sau vietos
Pabaigos jø kanèiø
Bet veltui...
Ir slenka eëliai juodi
Vir pelkiø miglotø tamsiø
Klajonës skausmingos jø amžinos
Dvasiø jø amžiø senø.
Espíritos dos Antigos
Por entre pântanos e mato
Longos e frios
Pela névoa da noite
Seguindo o uivo dos lobos
Cavaleiros errantes
Do passado que voltou
Não deixando os pântanos
Das águas escuras
Leves como a névoa
Fantasmas de guerreiros
Deslizavam sem sentido para longe
Sem queixas a se ouvir
Na escuridão silenciosa
Falam sobre suas inquietas jornadas
Almas inquietas
Sobre os pântanos sombrios
Tomando os corpos de seus jovens
Buscando um lugar
Para o fim de seus sofrimentos
Mas em vão...
E deslizam os frios e escuros
Sobre os pântanos nebulosos e sombrios
As jornadas dolorosas de suas eternidades
Espíritos de eras antigas.