395px

Kirsk, Medeine, Kirsk

Poccolus

Kirsk, Medeine, Kirsk

Tarp tamsiø miðkø klaidþiojo dvasia,
Ji liûdna ir pikta,
Klajoja nerasdama vietos
Apleista ir pamirðta.
Jos kûnas graþiausios merginos,
Bet vidus piktos gyvatës,
Medeinës tamsioji pusë,
Griaunanti gamtos jëga.

Jos merginos vilioja savo kerais
Pasiklydusius miðke,
Ir tie, kurie nesuras Kelio Atgal,
Nesulauks ryto auðros.
Mirties buèiniai piktøjø gyvaèiø
Praþudo beprasmes sielas,
Ir jei matai Ugná jos akyse
Tu eisi kartu...

Silpnieji triumfuoja,
Iðsekusi jos galia
Liûdna ir pikta...
Kirsk, Medeine, kirsk!

Kirsk, Medeine, Kirsk

Espírito perdido na escuridão,
Ela é triste e malvada,
Vaga sem encontrar lugar
Abandonada e esquecida.
Seu corpo é de uma beleza rara,
Mas por dentro é uma cobra,
O lado sombrio de Medeine,
Destruindo a força da natureza.

As garotas a atraem com seus encantos
Os perdidos na floresta,
E aqueles que não acharem o Caminho de Volta,
Não verão a manhã raiar.
Os domínios da morte das serpentes malignas
Destruíram almas sem sentido,
E se você vê o Fogo em seus olhos
Você irá junto...

Os fracos triunfam,
Exaurida sua força
Triste e malvada...
Kirsk, Medeine, kirsk!

Composição: