Žiogas
Šią naktį debesys šilti
Tarytum krentančios snaigės.
Šią naktį akmenys lengvi
Tarytum skraidančios sraigės.
Ir tik kažkur dar rėkia nuogas išprotėjęs žiogas,
Pieva - jo namai, o dangus - stogas.
Kažkas paglosto mano veidą. Gal tai tavo lūpos?
Bet atsimerkęs pamatau, kad tai tik rūkas.
Šią naktį didvyriai tylūs
Tarytum miegantys ledkalniai.
Šią naktį moterys vėl myli vyrus
Ir vėl dega krateriai.
Ir tik kažkur dar neša nuodus ištroškęs meilės uodas,
Pieva - jo mama, o tėvas - sodas.
Kažkas sušnibžda į ausį "Tu jau išprotėjęs!",
Bet atsimerkęs pamatau, kad tai tik vėjas.
Jei tu dar gyva,
Atskrisk pas mane.
Ir mes skrisim aukštai, mus bučiuos uodai;
O kai krisim žemai, mums giedos žiogai;
Tu man būsi dangus, o aš būsiu nuogas.
O kai išauš aušra - išvažiuos stogas!
Grilo
Esta noite os céus estão quentes
Como flocos de neve caindo.
Esta noite as pedras são leves
Como lesmas voadoras.
E só em algum lugar ainda grita um grilo nu e louco,
O campo - sua casa, e o céu - o telhado.
Alguém acaricia meu rosto. Pode ser seus lábios?
Mas ao abrir os olhos vejo que é só a neblina.
Esta noite os heróis estarão em silêncio
Como icebergs adormecidos.
Esta noite as mulheres amam os homens de novo
E os crateras queimam novamente.
E só em algum lugar ainda carrega venenos um mosquito sedento de amor,
O campo - sua mãe, e o pai - o pomar.
Alguém sussurra no meu ouvido "Você já está louco!",
Mas ao abrir os olhos vejo que é só o vento.
Se você ainda está viva,
Voe até mim.
E nós voaremos alto, seremos picados por mosquitos;
E quando cairmos baixo, os grilos vão cantar;
Você será meu céu, e eu serei nu.
E quando a aurora chegar - o telhado vai embora!