Prasmekit
Kraujas iš venų, nuodai į žemę,
Negyvėlių inkštimas - gyvybė sunkias gilyn.
Šimtai karstų, liekanos juose belikę,
Aš skradžiai visa tai matau.
Esu aš kartais vienas visoje visatoj,
Kartais jūsų daug aplink mane.
Gyvi jūs dar vis...
Aš nematau jumyse nieko gero.
Mirties vežimas rieda,
Dovanos iš ponių rankų -
Gaudykit visi - jų daug!
Kad jūs prasmegtumėt, bjaurybės,
šliaužiokit, kabinkitės gyvenimo,
Įsikabinę raukit su šaknim.
Aš jus stebiu, jumis bjauriuosi,
Maudausi ligotų kūnų voniose,
Vaikštant po nakties galerijas
Gėriuosi įkapėm aprėdytais lavonais.
Jie dar nauji, negyvėlių inkštimas glosto širdį,
Aš skradžiai visa tai matau.
Keliauju tarp dviejų pasaulių -
Gyvi man mirę, mirę man gyvi,
Neapykanta iš jūsų egzistencijos.
Prasmekit!
Afundem-se!
Sangue das veias, veneno na terra,
O gemido dos mortos - a vida se afunda.
Centenas de caixões, só restos sobrando,
Eu vejo tudo isso claramente.
Às vezes estou sozinho em todo o universo,
Às vezes muitos de vocês ao meu redor.
Vocês ainda estão vivos...
Não vejo nada de bom em vocês.
A carruagem da morte avança,
Presentes das mãos das senhoras -
Pegue todos - são muitos!
Para que vocês se afundem, suas aberrações,
Rastejem, se agarrem à vida,
Se prendam, enrosquem-se com as raízes.
Eu os observo, me repugnam,
Me banho em banheiras de corpos doentes,
Andando pelas galerias da noite
Me deleito com os cadáveres cobertos de flores.
Eles ainda são novos, o gemido dos mortos acaricia o coração,
Eu vejo tudo isso claramente.
Viajo entre dois mundos -
Os vivos estão mortos para mim, os mortos estão vivos para mim,
O ódio da existência de vocês.
Afundem-se!