Šaltyje Akmens
Sušokit! Paskutinį šokį!
O speigiratyje kaukiantys vilkai,
Raitykitės, kaip mirdami raitysitės
Prieš akmenį - kur velnias nešė -
Prieš akmenį - prieš tylą,
Kuri iš kraujo skerdžiamų aukų
Išspaudė paskutinį siaubą,
Bežadį sielvartą ir įtūžį.
Klausykitės!
Štai kaukia mirtingieji,
nutolę nuo akmens,
Niekingai tiesdami
Rankas į apgaulingą šviesą.
Akmuo, bedvasis luitas,
Vėsus kaip mirtingųjų viešpaties lavonas,
Kaip įšalas užgesusių akių
Mirties nemirtingumas.
Raidėm ant antkapio išplaukianti fantasmagorija -
Tai jūsų šmėkla simbolių tuštybėj,
Tarytum pasiklydus vizija,
Prabėgusio gyvenimo, iškalto akmeny,
Akmens gelmėj - kaip laiko kapsulėj -
Iš praeities į ateitį gabenamas vėsumas,
Kuris mirtim užpildys jūsų tuštumas.
Juk kosmosas didingas ir be jūsų.
Jūs atsimerkdami sukūrėt žvaigždes -
Pas akmenį keliaukit užsimerkę.
Jisai tamsa, slypinti po kaukole,
Jis amžinybė pati savaime.
Na Pedra Fria
Seca! Última dança!
Nos ecos, uivando lobos,
Contorçam-se, como se morressem
Diante da pedra - onde o diabo não levou -
Diante da pedra - diante do silêncio,
Que brota do sangue das vítimas abatidas
Espremendo o último terror,
Sem sonhos, sem luto e sem raiva.
Escutem!
Aqui estão os mortais uivando,
Distantes da pedra,
Estendendo as mãos
Para a luz enganadora.
A pedra, bloco sem alma,
Fria como o corpo do senhor dos mortais,
Como o gelo dos olhos apagados
Da imortalidade da morte.
Letras na lápide, uma fantasia emergente -
É o símbolo da vossa vaidade,
Como uma visão perdida,
Da vida passada, esculpida na pedra,
Nas profundezas da pedra - como uma cápsula do tempo -
Transportando do passado para o futuro a essência,
Que com a morte preencherá o vosso vazio.
Pois o cosmos é grandioso e sem vocês.
Vocês, ao abrirem os olhos, criaram estrelas -
Viajem até a pedra de olhos fechados.
Ela é a escuridão, escondida sob o crânio,
Ela é a eternidade em si mesma.