Jau Pamiršti Ir Niekada Nebeprisiminti

Tas vakaras gûdus, velioniškai gûdus
Šnabždëti tiko senus užkeikimus
Aš nupûèiau dulkes nuo puslapiø gelsvø
Jau pamirštø ir niekada nebeprisimintø

Dvelkë tyliai meldais temstant vandenuos
Dvelksmas tyliai krito lyg ašara lietaus
Pravirkti juo turëjo debesys raistuos
Kuomet užklupo vëjas mane šnabždantá kerus

Tu pavogei mano sielà, tu jà pavogei
Bet man dar liko aistra sužinoti kà tu slëpei
Tu tyli ir tylësi dar ilgai
O, kaip norëèiau, kaip norëèiau išgirsti tavo
Užkeiktus amžiams

Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus

Ar leista bus prasmegt man bangose
Išvydus Saulæ tekant ryto laukuose? -
Aš klausiau vëjo ûžusio lig pat aušros
Parkritás kryžium nelaukdamas kitos dienos

Dvelkë tyliai meldais auštant vandenuos
Dvelksmas tyliai krito lyg ašara lietaus
Pravirko vakar naktá debesys raistuos
Kuomet užklupo vëjas mane šnabždantá kerus

Aš meldžiu tave šnekëk, nors žodá ištark
Man nereikia tavæs, jei tavy jau nebebus manæs
Aš paaukosiu save Dievams, kad vëliai išgirsèiau
O, kad išgirsèiau, kad vëliai išgirsèiau tave tariant
Užkeiktus amžiams

Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus
Jau pamirštus, niekada nebeprisimintus vardus

Ir tik saulei pakilus nustojo banguot
Laiko brydëse smëliuose ir vandenuos
Priëmæ aukà nustojo vëjai siaust
Prisiekæ daugiau niekuomet neminët tø vardø, tø vardø